Autorius: conscious

… Metai prabėgo ir šiandien iliuzija išblėso. Kiekvienas mūsų turi viską, apie ką prieš šimtą metų buvo galima tik svajoti. Turime galimybę linksmintis, keliauti, ilsėtis, sportuoti ir t. t. – tačiau nebetikime šviesia ateitimi. Rožinės svajonės virto niūria tikrove, tamsa, kurios požymiai: prievarta, savižudybės, teroras, ekologinė krizė, socialinis, ekonominis bei politinis nestabilumas.
Esame kryžkelėje ir, įgiję patirties, pradedame suprasti, kad laiminga ateitis mūsų nelaukia „išskėstomis rankomis“. Atrodo, mūsų vaikai gyvens blogiau už mus. Fakto, jog visi pasiekimai ir visos taikytos priemonės nepadarė mūsų laimingų, suvokimas sukelia krizės nuojautą visose sferose (ir asmeniniu, ir visos žmonijos aspektu). Todėl pajuntame aplinkui beprasmybę ir tuštumą – depresija ir narkomanija tapo šio laikotarpio negalavimais. Tokie yra bejėgiškumo, kuris apėmė mus dėl to, kad liovėmės suprasti, kaip ir kuo galime užpildyti savo norą mėgautis, požymiai. Mūsų egoizmas padidėjo tiek, kad nė vienas iš žinomų „vaistų“ jam neteikia pasitenkinimo. Plačiau »

Autorius: conscious

Visais laikais augančios kartos auklėjimas rėmėsi altruistinėmis vertybėmis. Kiekvienas iš mūsų savo atžalose siekia ugdyti pačias geriausias savybes su kuriomis jos žengtų į gyvenimą. Mes intuityviai mokom jas meilės žmonėms ir nesavanaudiškumo.
Tėvai, auklėdami savo mažylius, stengiasi įskiepyti jiems gerą elgesį savo aplinkoje, nes intuityviai jaučia, kad atvirai savanaudiškas žmonių išnaudojimas iššaukia atsakomąjį smūgį. Mes norim, kad mūsų vaikai būtų pasitikintys savimi, ir suprantam, kad šito pasiekti galima tik altruistinio auklėjimo dėka. Juk žmogaus saugumas priklauso nuo aplinkinių, kurie dažniausiai elgiasi su juo taip pat, kaip ir jis su jais . Aplinka, kurioje gyvena žmogus, gali būti žalinga, bet altruistinis požiūris į jos narius padidina galimybę, kad visuomenė bus nusiteikusi geranoriškai. Plačiau »

Autorius: Artūras Zuokas

Vakar su Vadovų klubo nariais kalbėjomės … apie laimę. Keista tema pokalbiui su užimtais žmonėmis ir dar rinkimų kampanijos išvakarėse ? Bet kokia įdomi, kaip gerai padiskutavome, kokių idėjų sugalvojome.

Svarbiausia, kad nepaisant „nelaimingų“ Lietuvos indeksų ir kitų rodiklių, suvokėme, kas kuo daugiau apie ta kalbi, kuo daugiau giliniesi, supranti, kad turi tos laimės daugiau nei manei iki tol. Kai imi lyginti, pabandyti įvardinti priežastis, kodėl gali jaustis nelaimingas, supranti, kad viskas yra geriau. Ir tikrai ne piniguose laimė, ir ne valstybės bendrojo produkto dydyje.

Žmogus turi gerai jaustis savo valstybėje, ir tokio jausmo vien pinigais nesukursi.
Vilniečiai dar prieš kelis metus buvo labiausiai savo gyvenimu patenkinti Lietuvos piliečiai ir vieni didžiausių optimistų Europoje, nors tikrai ne visi galėjo pietauti prabangiuose restoranuose ar apsipirkinėti prašmatniose botique parduotuvėse.

Bet jie buvo patenkinti, nes mieste vyravo kūrybos dvasia. Net oranžinių dviračių akcija pelnė daugiau šypsenų nei pašaipų, miestiečiai džiaugėsi netikėtai mieste nutūpusiais angelais, dūzgiančiu Gedimino prospektu. Bet svarbiausia buvo žinojimas, kad kone kasdien gali nutikti kas nors netikėto ir smagaus. Plačiau »

Trečiadienis

Šiandien – jokių pranešimų. Važiuojam į ekskursiją į Kamakura, kur buvo rezidencija pirmojo šioguno (vyriausiasis samurajus, de facto iki 19 amžiaus valdantis imperatoriaus vardu) rezidencija, o kartu ir šventyklos. Su šventyklomis tai reikalai čia įdomūs. Jų labai nedaug, ir į jas vaikštoma tik ypatingomis progomis. Reikalas tas, kad sintoizmas – visiškai kitokia religija, nei mes įpratę. Čia dievų daugybė (vietinis teisės filosofijos profesorius sakė kad apie 8 milijonus). Gyvena jie visur. Buda aiškiai yra vienas iš jų (todėl budizmas irgi labai gerai prigijęs Japonijoje, savotiškai suaugęs su sintoizmu). Japonai apie tai pajuokauja. Sako, pas juos sintoizmas yra šiaip, tarsi savaime nuo vaiko gimimo. Prieš vestuves dažnai laikinai apsikrikštijama (nes vakarietiško stiliaus vedybos „madingos“. Kita vertus, nemadinga tapo tuoktis ir turėti vaikų, nes moterims, kaip ir jų nebūsimiems darboholikams niekada neišsimiegantiems vyrams, vis svarbiau tampa darbas). Laidojama dažniausiai jau pagal budistines ceremonijas. Mums to nesuprasti…

Dvi šventyklos Kamakuroje – budistų ir sintoistų. Abi senos (iš esmės nuo 12 amžiaus), nelabai didingos, jaukios. Pas sintoistus labai gražiai visur visokie norų kaspinėliai, norų lentelės, rėmėjus pažyminčios vėliavos plevėsuoja. Gražu, romantiška. O dar baseinas su kažkokiomis a la lelijomis ir didžiuliais turbūt upėtakiais bei vėžliais, tvarkingomis salelėmis ir tilteliais. Dar čia stovi didysis Buda (vienas iš dviejų Japonijoje), kuris atrodo tikrai gražiai. Beje, tikrai didelis: į jį galima įeiti, o jo akys metro pločio.
Plačiau »

Autorius: Kiti žaidimai

A sand glass 12 meter high and 8 meter wide. Big enough to hide a car in it and that’s exactly what BMW did for the countdown of the launch of the new BMW 7 series. The sand glass is filled with silver balls which pass through and uncover the new BMW. Plačiau »

Antradienis

Šiandien intelektinis šou tęsiasi, taigi, trumpai apie tai.

Pirmoji tema – sveikatos apsauga JAV. Seniai žinomas mitas, kad JAV sveikatos sistema bloga dėl to, kad ten laukinis kapitalizmas, todėl mums reikia kažko kito. Senai žinoma, kad tai netiesa, bet keletą naujų įdomių detalių arba senesnių taikliai suformuluotų pastebėjimų išgirdau. Pavyzdžiui, taiklus pastebėjimas, kad medicina iki šiol „neatrado“ telefono, kompiuterio ir nenaudoja jų bendravimui su pacientais. Inovacijos medicinoje ateina iš šalies. JAV „Wall Mart“ pradeda diegti masines klinikas kaip supermarketų paslaugų dalį, kur viskas greičiau, paprasčiau, pigiau, su aiškia kaina. (Amerikos bėda irgi, pasirodo, kad niekas, o pirmiausia – gydytojai ir pacientai – nejaučia kainos). Palyginimas JAV su Kanada (kur daug kas uždrausta privačiai, o „garantuojama“ „nemokamai“ iš valstybės) aiškūs. Priešingai nei manoma, JAV yra daug geriau. Beje, kai pateikiami JAV skaičiai (mirtingumas, kūdikių mirtingumas) ir jie blogesni nei kitur, reikia neužmiršti, kad statistiką labai „blogina“ juodieji ir indėnai, o gerina azijiečiai. Ir dėl ko gi?..

Tai, kad JAV medicina kainuoja daugiau nei kitur ir suvalgo didesnę BVP dalį nei kitur, na aišku, kad sakoma vaikams gąsdinti, bet taip pat aišku, kad nieko blogo tame nėra. Kodėl viskas turi kainuoti tiek pat? Juk kompiuteriams irgi išleidžiam daugiau nei prieš 20 metų, bet dėl to nesiskundžiam. Beje, pasirodo JAV skirtumas atsiranda daugiausiai dėl technologijų, o ne dėl pirminio lygmens, o pirminiame lygmenyje daugiausiai kainuoja tiems, kam gydymas „nemokamas“, o tokių, priešingai nei mano daugelis, ir ten apstu, ir net ne mažiau nei Europoje. Ir paklauskime savęs, kaip geriau dozuoti medicinos paslaugas: kainos pagalba, ar eilių pagalba? Kaip taikliai pastebėjo vienas kalbėtojų, visur būna „sekretoriatai“, „klientų aptarnavimo salės“ ar kas nors panašaus, o pas gydytojus – „laukiamieji“. Kalba visgi dažnai labai taikliai atspindi realybę. Plačiau »

Autorius: conscious

Nėra prievartos dvasiniuose dalykuose, - sako kabalistai. Užtat mūsų materialiame pasaulyje prievartos per akis. Argi yra nors vienas kampelis, kur tu galėtum būti įsitikinęs, kad tavęs nenuskriaus, nepažemins, neprivers daryti to, ko tu nenori? Nėra tokios vietos pasaulyje! Nėra vietos, kur tu galėtum jaustis saugiai. Kodėl taip yra, juk tie patys kabalistai mus tikina, kad pasaulyje nėra nieko, kas neturėtų priežasties dvasiniame pasaulyje?“Taip, aš norėčiau gyventi saugiame pasaulyje”, - prisipažįsta moteris, tapusi prievartos auka dar vaikystėje. Mes susitikome krizių centre, kur ji atsivedė savo dukterį. Motina turi problemų – ji bijo artimų santykių su vyrais. Dukters problemos – ji nesutaria su motina.Mano draugė – psichologė ir gydytojo etika jai neleidžia pasakoti man apie jos globotinių problemas, tačiau ir be to aišku, kad viena problema velka paskui save šūsnį kitų, ir vien tik kalbomis problemos neišspręsi. Čia kiekvienam reikėtų psichoterapeuto, o šiam – dar vieno psichoterapeuto. Argi tai išeitis?Žmogus – vienintelė būtybė, kuriai būdinga prievarta, neapykanta. Gyvūnai nejaučia tokių emocijų. Netgi jei vilkai kovoja dėl patelės – jie tai daro skatinami instinkto – noro išgyventi. Jeigu lūšis puola žmogų, daro tai saugodama savo teritoriją.  Medžiotojai vadina vilką piktu, o lūšį klastinga, tačiau tai yra žmogaus emocijos, kurias mes priskiriame gyvūnams. Iš tikrųjų jų gyvenime nėra nei neapykantos, nei  blogio, nei klastos, – o vien tik instinktai: alkis, noras pratęsti giminę, apsaugoti teritoriją, baimė dėl vaikų.Žmogus – vienintelė būtybė, kuri jaučia malonumą, kai kiti žmonės kenčia. Kodėl? Kabalistai tai aiškina tuo, kad kiekvienas iš mūsų yra įkalintas savo egoistiniame troškime kaip dėžutėje ir tiesiog nemato bei negirdi kito žmogaus jausmų. Nesupranta, jog iš tikrųjų jis yra susijęs nematomomis gijomis su visais žmonėmis.Mes ieškome bet kurio išorinio poveikio, kuris nepatinka mūsų egoizmui ir sukelia kančią, priežasties. Priežasties, žinoma, ne savyje, o kitų veiksmuose. Veiksmas sukelia atoveiksmį. Plačiau »

Autorius: Skins.lt

Andrius sako, kad tipo ir mes taip galim padaryti…

Plačiau »

Autorius: conscious

Virtualūs santykiai yra mūsų fantazijos vaisius    Mūsų dienomis daug žmonių užmezga „virtualius romantinius ryšius“ tokiuose socialiniuose tinkluose kaip, pavyzdžiui, “Facebook”. Žmonės ne tik susipažįsta, keičiasi nuotraukomis, bet ir įsimyli savo virtualius draugus. Priežastis, kodėl mus vilioja virtualios pažintys, yra ta, kad ryšys, kurį kuriame su kitais, yra netikras, neturintis fizinio kontakto ir tam tikra prasme „dvasinis“. Tol, kol esame nesuvaržyti fizinių apribojimų, galime fantazuoti, kiek tik širdis geidžia, galime svarbiam žmogui priskirti geriausias savybes, taip iškeldami virtualią draugystę iki pat “debesų”. Mes įtikiname save šio ryšio ypatingumu, o tai leidžia pasiekti gražią ir tobulą meilę. Deja, tai - tik iliuzija. Internete labiau akcentuojamos vidinės savybės, o ne fiziniai bruožai. Žmogus gali save išreikšti kaip tik nori, bėda ta, kad mes, nežiniomis įtraukti į šį žaidimą, nebematome realybės. Pamirštame, kad bendraujame ne su tikru žmogumi, o labiau su savo pačių vaizduote. Tik pamatę žmogų tikrame gyvenime, asmeniškai, galime pasakyti, ar jis išties turi tam tikras savybes ir ar jos tikros. O internete, deja, tematome (kruopščiai atrinktas) nuotraukas ir perskaitome kelias eilutes, kurios galbūt ir nėra melagingos, bet mes pradedame įsivaizduoti dalykus, kurie net neegzistuoja. Todėl, kai susitinkame su virtualiu partneriu akis į akį, tas gražus muilo burbulas sprogsta.

Autorius: Lengvi daiktai

Pratęsiant tobulos formos batų seriją… (iš ČIA).

Plačiau »