<…> Trečiasis rinkinys buvo „Peliuko Mikio” savaitraštis, kuriame, be Volto Disnėjaus istorijų, spausdinti ir narsiųjų Balilų žygiai, tokie, kaip „Povandeninio laivo junga”. Tačiau kai kurie „Peliuko Mikio” rinkiniai man atskleidė apie keturiasdešimt pirmuosius metus įvykusį pasikeitimą, kai gruodžio mėnesį Italija ir Vokietija paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Patikrinau senelio laikraščiuose, tai buvo tiesa: maniau, kad amerikiečiams nusibodo Hitlerio išdaigos ir jie stogo į karą, bet, pasirodo, viskas vyko kitaip, Hitleris ir Musolinis paskelbė jiems karą, gal tikėdamiesi japonų padedami per keletą mėnesių juo sudoroti. Kadangi būtų buvę sunku iškart pasiųsti SS ar Juodmarškinių būrį užimti Niujorko, pradėta nuo karo su komiksais - iš jų išnyko balloons, juos pakeitė užrašai po paveiksliukais.

Paskui, kaip liudijo kiti žurnaliukai, išnyko ir amerikietiški veikėjai, juos pakeitė itališkos imitacijos, pagaliau - manau, tai buvo paskutinė ir skaudžiausia riba, kurią teko peržengti - nužudytas Peliukas Mikis. Be jokio įspėjimo tas pats Peliuko Mikio nuotykis kitos savaitės numeryje tęsėsi lyg niekur nieko, tačiau pagrindinis veikėjas jau buvo Mikis, ne gyvūnas, o žmogus, o jo draugai vadinosi ne Mini, o Mima ir Pipas. Kaip anuomet sutikau tokią pasaulio griūtį? Galbūt ramiai, nes amerikiečiai staiga tapo blogi. Bet ar anuomet supratau, kad Peliukas Mikis yra amerikietis? Matyt, išgyvenau pakaitomis karštą ir šaltą vaizdų kaitos dušą, o išgyvendamas skaitomų istorijų vaizdų kaitą mačiau ir besikeičiančius Istorijos, kurioje gyvenau, vaizdus.

Eco U. Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna, p. 249-250. Vilnius, 2006.

siūlyti topix.lt | siūlyti zynios.lt | siūlyti cut.lt

Gairės: istorija, karas, komiksas