Praėjusią savaitę tinklaraščių bendruomenėje kilo šurmulys - kodėl tinklaraštininkus ryšių su visuomene specialistai pastatė į vieną gretą su žurnalistais? „Žmogus, turintis ką pasakyti” pradėjo grasinti valdiškais namais (Arvydas jau anksčiau surašė, kaip tai padaryti tiesiausiu keliu). „kidea” pasidžiaugė, jog stovi greta tikrų žurnalistų.

Priminsiu, kad į tokią pat situaciją su kolegomis buvau patekęs ir aš - tuomet į „Funai” naujienų pristatymą kvietėme technologijomis besidominčius tinklaraštininkus. „emilis.info” tuokart sureagavo aštriai, Marius Gricius palankiau. Tai, kas tuomet (2007 pavasaris) atrodė naujiena, dabar jau realybė - apie dovanotą „Bitės” 3G modemą rašė tinklaraščių lyderiai, kiti net piktinosi buvę nepastebėti. Ką jau kalbėti apie panašius žingsnius iš „Omnitel” ryšininkų stovyklos, panašiai bandė kalbėti „skype”.

Kaip vertinti besikeičiančią aplinką?

Pradėsiu nuo to, ką anąkart surašiau atsakydamas į „DienosDuonos” klausimus apie tinklaraštininkų virsmą žurnalistais. Mano atsakymas iš dviejų dalių:

Istorija teka tokia vaga:

• teikiu anketą Seimo kanceliarijai akredituoti mano kaip žurnalistą;
• Seimo kanceliarija atmeta;
• skundžiu kanceliariją Vilniaus apygardos administraciniam teismui;
• pirma instancija atmeta mano prašymą;
• paduodu skundą;
• Aukščiausias administracinis teismas skundą priima, sprendimą priims kažkur birželį-liepą.

Esminiai akcentai:

• Seimas sako, kad žurnalistu yra tik tas, kas turi darbo sutartį su visuomenės informavimo priemone (pavyzdžiui, blogas.lt);
• aš sakau, kad žurnalistas yra tas, kuris užsiima žurnalistine veikla - t.y. renka, apdoroja ir skelbia informaciją/žinias neapibrėžtam ratui skaitytojų (t.y. neribota prieiga);
• pirma instancija palaikė Seimo poziciją ir rėmėsi pažodiniu Visuomenės informavimo įstatymo aiškinimu;
• aš remiuosi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 10 straipsniu, kuriame jokių apribojimų rašytine ne tik kad rašytine, bet ir apskritai jokia sutartimi.

Taigi, mano pozicija - tinklaraštininkai yra žurnalistai (teisių ir pareigų prasme).

Ryšių su visuomene (propagandos) specialistų darbas tiesiogiai priklauso nuo informaciją priimančios pusės nusiteikimo. Visiškai nesvarbu, ar tai žurnalistas, ar įmonės vadovas, ar tinklaraštininkas. Bet kokį žmogų užvertęs informacinėmis šiukšlėmis (jo manymu), susilauksi neigiamos reakcijos. Todėl automatinis pranešimų žiniasklaidai gavėjų sąrašo išplėtimas tinklaraščių autoriais - taktinė klaida. Tą padarėme ir anąkart bandydami su „Funai” (prisipažinsiu - paskubėjome ir tinkamai nepasiruošėme). Tą, matyt, dabar pakartojo „Pro Consulto”.

Kita vertus, neberasime besiginčijančių, jog tinklaraščiai yra pernelyg nišinė ir komunikacijai nesvarbi žiniasklaidos dalis.

Tuo pat metu nesutiksiu ir su „Žmogaus, turinčio ką pasakyti” grasinimais - vienkartinė ryšininkų klaida negali būti pagrindas teisinei atsakomybei. Kita vertus, jeigu tai kartosis ir kitame „laido” gale tyla, tai pozicija tinkama. Bet ir tokiu atveju dar nebūčiau tiek tikras, kad cituojamas tinkamas teisės aktas ir jo konkreti norma.

siūlyti topix.lt | siūlyti zynios.lt | siūlyti cut.lt

Gairės: brukalas, propaganda, tinklaraštis