Taigi, leiskite pasvarstyti. Oficialiai šios dvi institucijos yra išsilavinusių, Lietuvoje gerbiamų žmonių darbo įstaigos. Tautos pavyzdys, paskui kurį yra verta sekti.

Deja. Ypač kalbant apie pirmą šiandienos klausimo dalį.

Kad suabejotumėte tautos išrinktųjų kompetencija, įsijunkite Seimo posėdžio tiesioginę transliaciją (vasaros sesiją esu stebėjęs keletą kartų per “5 kanalą“, o ar dabar transliuoja - nežinau, nepavyko rasti) . Ramiai, neskubėkite, nes “darbo” tempas ten tikrai nėra toks lekiantis negu esame įpratę. Juk nėra ko skubėti, jie jau išrinkti. O dabar prie esmės: Lietuvoje nėra geresnės [juodojo] humoro laidos už tiesioginę Seimo posėdžio transliaciją. Bet.. net neaišku kas ten yra - ar posėdis, ar darželis, ar tiesiog pokalbių mobiliaisiais telefonais kambarys. Kodėl?

Scenarijus 1: įstatymo projekto pristatymas.

Įsivaizduokite, į tribūną pakviečiamas tautos atstovas/atstovė, kuris pabrėžtinai monotonišku balsu perskaito ant dviejų lapų atspausdintą kalbą, pakeldamas nuo jų akis tik pradžioje ir pabaigoje. Tuo tarpu salėje smulkus bruzdesys (nors seimo narių salėje kokių 30-40 (iš 141)): matosi keli kalbantys telefonais, keli įsikniaubę į laptopus, keli šiaip nuobodžiauja. Pasibaigus kalbos skaitymui, vyksta atvira diskusija. Štai čia prasideda visas smagumas. Pirmas klausiantysis klausia kelių, atrodo, logiškų klausimų. “Ginantysis” (asmuo, kuris skaitė kalbą) pasiplėtodamas pakartoja kokią nors savo kalbos dalį, visiškai neatsakydamas į klausimą. Iš salės dar vienas klausimas, į kurį taip pat neatsakoma. Pasigirsta nuomonė iš salės, kad čia taip negerai, dievaži, nes jo/jos kaimynės anūkės močiutė išvyko į Airiją. Toliau vyksta diskusija-pokalbis tokiu būdu: klausiantieji ir komentatoriai remiasi visiškai asmenine patirtimi, nesiremdami jokiais tyrimais, jokia papildoma medžiaga (su retom išimtim), net naudodami savo šeimos ir artimųjų gyvenimo pavyzdžius. Įstatymo projekto ginantysis atsakinėja ilgom įžangom ir citatom iš savo kalbos, visiškai pro šalį užduotiems klausimams. Kartais prieinama iki tokių nesamonių, asmeniškumų ir neesminių detalių, jog… natūralu, kad gimsta įdomūs įstatymai.

Scenarijus 2: balsavimas už įstatymo projektą.

Antra dalis. Nurimus minimalioms aistroms, seimo pirmininkas skelbia balsavimo pradžią. Trumpai paaiškina tvarką ir kurį mygtuką seimūnams spausti. Iš salės dar pasigirsta klausimas ar tikrai žalią mygtuką spausti, jeigu nori balsuoti “už”. Seimo pirmininkas kantriai neskubėdamas pakartoja, kuriuos mygtukus reikia spausti. Skelbiama balsavimo pradžia. Iš salės pasigirsta klausimas ar jau prasidėjo balsavimas. Matosi keli nariai su telefonais prie ausų kažką spaudinėja balsavimo įrangoje. Seimo pirmininkas prašo iš naujo pradėti balsavimą, nes užsiregistravo x narių, o balsų gauta x-4. Iš salės pasigirsta komentaras, kad kažkas užstrigo. Pirmininkas patikina, kad viskas veikia. Galų gale balsuojama už tai, kad šio projekto svarstymą perkelti į kitą dieną. Po dar kelių intarpų balsų dauguma einamasis klausimas perkeliamas į kitą sunkios darbo dienos darbotvarkės vietą.

Scenarijus 3: įstatymo projektas svarstomas daugmaž pusė penkių.

Jei prieš tai salėje buvo 40 žmonių, dabar jų liko kokių 15-20, o priiminėjamas įstatymas dėl socialinės pagalbos vienišoms mamoms.

…ir taip toliau, iki visiško bukumo. Jokios faktais paremtos diskusijos, jokio dėmesio koncentravimo, chaosas balsuojant (bent keletą įdomių istorijų apie Seimo darbą turėtų komentaruose parašyti Martynas ;-)), šurmuliukas salėje, vidury kalbos kas nors išeina/įeina iš salės… Taip pat įdomi detalė, kad teko Seimo valgykloje lankytis plenarinio posėdžio metu. Na, seimo narių kavinukėje buvo daugmaž tiek pat, kiek posėdžių salėje.

Telieka pastebėti, kad net Mokomojo Europos Parlamento, kuriame dalyvauja moksleiviai, darbas atrodo solidžiau nei tikrame Seimo posėdyje.

Taigi užmetus akį į kelias tokias tiesiogines transliacijas ima nevalingas juokas. Deja, tai juokas pro ašaras. Akivaizdu, kad darbas priiminėti ir inicijuoti įstatymus nėra lengvas, tačiau ar išvis etiška su tokiu atmestinumu ir su tokia abejingumo, nerūpestingumo aureole jį atlikti??

Negana to, seimūnai tragiškai vaikšto į savo pirminį darbą - posėdžius. Situacijos su žmonių skaičiumi salėje nė kiek neišpūčiau, ši problema įsisenėjusi ir etikos komisija net ruošiasi inicijuoti statuto griežtinimą, kad galėtų apkarpyti ragus nelankantiems.

Visai kaip mokykloje, kai apie nepaklusnumą ir praleistas pamokas pranešama tėvams.

Taigi, panašumas tarp seimūnų ir mokytojų yra tik vienas - abi šios pareigos šiandien neturi pagarbos visuomenėje. Seimūnai jos neužsitarnauja ir situaciją tik prastina skandalais, skandaliukais, interesų painiojimais ir nelankomumu, o mokytojai įstumti į tokią padėtį tikrai ne savo noru.

Viską iliustruojantis skirtumas toks, kad kai mokytojai atsisakė dirbti kelias dienas, jiems visiems nukirpo to mėnesio algą. Kai seimūnas spusteli mygtuką vieną kartą ryte “susilaikyti” ir po to dingsta visai dienai, nevaikšto į posėdžius, o juose telefonu tvarko vargu ar valstybinius reikalus ir pasišalina iki darbo dienos likus gerai valandai, tegalime tikėtis, kad patys sau pagriežtins darbo taisykles daugiausiai įstatymų leidžiamosios valdžios turinčioje Lietuvos institucijoje.

Ramios jums sąžinės.

P.S.: prieš kelias dienas pasigirdo, kad keli seimūnai nebesieks antros kadencijos. Tarp jų - A. Bosas. Visiškai jį suprantu - iš dinamiškos verslo aplinkos pakliūti į tokią sriubą - menkas malonumas.

siūlyti topix.lt | siūlyti zynios.lt | siūlyti cut.lt

Gairės: mokytojas, posėdis, seimas